Prancūzijos lietuviai minės bendruomenės 70-metį, pagerbdami prelato J. Petrošiaus atminimą
Data: 2017 11 17 @ 00:00:00
Tema:


Prancūzijos lietuvių bendruomenė išaugino ne vieną iškilią asmenybę. Šiemet švenčiame Algirdo Juliaus Greimo metus, minime Oskaro Milašiaus gimimo 140-ąsias metines. Visais laikais Prancūzija, o ypač jos sostinė Paryžius, buvo daugeliui lietuvių, pradedant Adomu Mickevičiumi ir baigiant garsiosiomis XX amžiaus lietuvių šeimomis, tokiomis kaip Bačkiai, Klimai ar Karveliai, prieglobsčio, mokslo, kūrybos, politinės, diplomatinės veiklos vieta.

Šių metų lapkričio 19 dieną senojoje Paryžiaus Saint Augustin parapijoje, lietuviai ir jų draugai prancūzai susirinks pagerbti dar vieno išskirtinio Prancūzijos lietuvio, prelato Jono Petrošiaus (1921-2009) atminimą. Paprastas ir kuklus, niekada nemėgęs būti dėmesio centre, kunigas Jonas Petrošius vis dėlto daugelį metų buvo centrine Prancūzijos lietuvių bendruomenės ašimi.

Gimęs 1921 m. gruodžio 19 d. Reistų kaime, Šilalės valsčiuje, Tauragės apskrityje, pabaigęs Tauragės gimnaziją, Jonas Petrošius mokytojavo Kvėdarnos valsčiuje, studijavo Telšių ir Eichšteto (Eichstätt, Vokietija) kunigų seminarijose. Pasitraukęs į Vakarus, 1947–1955 m. įsitraukė į Strasbūro lietuvių draugijos veiklą, o 1951 m. Miulūzo (Mulhouse, Prancūzija) mieste buvo įšventintas į kunigus. 1955 m. jis, kaip kunigas, buvo pakviestas į valstybės sostinę, kur daugiau lietuvių. Čia prasidėjo didysis prelato J. Petrošiaus veiklos ir darbo laikotarpis, kai jo parapijiečiais tapo visos Prancūzijos lietuviai (po kurio laiko dar prisidėjo Belgijos ir Olandijos lietuvių sielovada).

Apie 1960 m., Bačkių butas rue de Messine Paryžiuje, iš kairės - kun. Jonas Petrošius, Ona Bačkienė, Petras Klimas jaunesnysis, Stasys Bačkis (iš PrLB archyvų).

Nuo 1955 m. prelatas tapo Lietuvių katalikų misijos Paryžiuje ilgamečiu vadovu – išbuvo vietos lietuvių sielovados tarnystėje net iki 2006-ųjų, tad daugiau kaip 50 metų! Jam daugeliui metų (1958–1981 m.) patikėtas ir Prancūzijos lietuvių bendruomenės vairas. Prelatas J. Petrošius labai rūpindavosi provincijos lietuviais, kas vasarą savo lengvuoju motociklu lankydavo daugelį lietuvių tolimose apylinkėse, vienišų ir su šeimomis, paskui labai gražiai aprašydavo provincijos lietuvių godas.

Paryžiuje jis susižinojo apie lietuvių seseles vienuoles, išsibarsčiusias po įvairias kongregacijas (manoma, jog Prancūzijos vienuolynuose iš viso buvo apie 100 seselių). Prel. J. Petrošius jas lankydavo, vesdavo rekolekcijas, dvidešimt metų kasmet organizuodavo joms dviejų savaičių poilsio ir maldų dienas. Prelato pastangomis 1958 metais Šv. Kazimiero 500-ųjų gimimo metinių sukakties proga Paryžiuje buvo surengtas įspūdingas minėjimas (dalyvaujant vienam žinomiausių pokario Europos politikų Robertui Schumanui), taip pat du kartus – 1976 ir 1981 metais – Europos lietuviškųjų studijų savaitės.

Prelato rūpesčiu išleisti Sibiro lietuvių tremtinių maldų knygelės leidimai (1967 m. ir 1968 m.) dviem kalbomis: „Marija, gelbėk mus – Marie, sois notre secours“. Ne be jo pagalbos išeidavo ir „Prancūzijos Lietuvių žinios“, kurioms vis ruošdavo medžiagą, o nuo 1966 metų ir pats du dešimtmečius redagavo.

1985 m., prel.J.Petrošius susitikime Vatikane su popiežiumi Jonu Pauliumi II (iš JC.Mončio archyvų).

Sunkiais okupacijos metais prelatas Jonas Petrošius buvo vietos lietuvių siela, neblėstantis religinio ir tautinio gyvenimo žiburėlis. Jis buvo toks ypatingas, kad gebėjo telkti visus, įvairiausių pažiūrų ir politinių orientacijų, tiek tikinčius, tiek netikinčius lietuvius ir jų draugus prancūzus. Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo jo vaidmuo nė kiek nesumenko, nes apie jį ėmė burtis naujai į Prancūziją atvykę lietuviai. Laikais, kai elektroninės ryšio priemonės dar buvo prabanga, lietuvių susitikimai pas prelatą buvo ta vieta, kur buvo galima vienam kitą padrąsinti, pasidalinti informacija, gauti patarimų ar paramos ir išgirsti brangų lietuvišką žodį. Sako, jog jis kiekvienam lietuviui paskambindavo asmeniškai, pakviesdavo į susitikimus ir rūpindavosi jais lyg tėvas. Paklauskite bet kurio prelatą pažinojusio Prancūzijos lietuvio apie Joną Petrošių: jis jums pasakys, kad šis žmogus buvo ypatingas.

1995 metais Jonas Petrošius apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, o 1999 metais Prancūcijos lietuvių bendruomenės taryba jam už ilgametę veiklą Lietuvių bendruomenės labui suteikė Bendruomenės tarybos garbės pirmininko vardą. Jono Petrošiaus vardu pavadinta Paryžiuje veikianti lituanistinė mokyklėlė, o jo gimtinėje, Šilalės rajone, Pajūrio miestelyje, Stanislovo Biržiškio gimnazijos bibliotekoje veikia nedidelis Prelatui skirtas muziejus su jo asmeniniais baldais, knygomis ir meno darbų kolekcija.

1958 m. kovo 4 d., šv.Kazimiero 500 metų minėjimas Paryžiuje. Iš kairės: prel. J. Petrošius, ministras R. Šumanas, vyskupas J. Ruppas, ambasadorius S. Bačkis, ant sienos - V. Kasiulio paveikslas (iš PrLB archyvų).

2017-aisiais, kai Prancūzijos lietuvių bendruomenė mini septyniasdešimties metų sukaktį (nors veikia daug ilgiau, formaliai Paryžiaus prefektūroje bendruomenė buvo įregistruota 1947 metais), Jonui Petrošiui bus atidengta Gedimino Šibonio sukurta memorialinė lenta (projektą parėmus Lietuvos kultūros tarybai ir LR kultūros ministerijai).

Prelat. E. Putrimas, kard. J. Bačkis ir prelat. J. Petrošius (iš PrLB archyvų).

Šv. Mišias aukos bendruomenės garbės narys kardinolas Audrys Juozas Bačkis, taip pat užsienio lietuvių sielovada besirūpinantis prelatas Edmundas Putrimas. Nebūtų gražesnės šventės bendruomenės septyniasdešimtmečiui paminėti. Memorialinėje lentoje iškalti žodžiai: „Prelatui Jonui Petrošiui – gyvajai lietuvių bendruomenės dvasiai – atminti“. Prancūzijoje Jono Petrošiaus ir jo taip mylėtos lietuvių bendruomenės dvasia tikrai gyva.

PrLB valdyba

Atminimo lentos gamybą parėmė Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija.

Iš dienraščio BERNARDINAI.LT



Šis straipsnis nuo Sielovada
http://www.lietuviai.ca/sielovada

Šio straipsnio adresas:
http://www.lietuviai.ca/sielovada/modules.php?name=News&file=article&sid=14390